Aš nedingau iš pasaulio. Aš dingau iš savęs.

Sunkiausia net ne liūdesys. Sunkiausia — tas keistas svoris viskam. Net paprasta žinutė tampa per sunki. Atidaryti, perskaityti, atsakyti — tarsi kilnotum toną. Ir ne todėl, kad nenoriu. O todėl, kad viduje nėra iš ko atsakyti.

Žmonės klausia: „kaip tu?“

Ir aš sustingstu. Nes nėra atsakymo.

Ne todėl, kad slepiu. O todėl, kad pati nebežinau.

Aš gyvenu, bet nejaučiu, kad gyvenu.

Darau dalykus, bet niekur nesu iki galo.

Tarsi visur būčiau per stiklą — matau, girdžiu, bet niekas manęs nepasiekia.

Net mano vidinis balsas… jis dingo.

Tas, kuris sakydavo „noriu“, „nenoriu“, „tai man svarbu“.

Dabar viskas vienodai.

Ir kai viskas vienodai — niekas nebeturi prasmės.

Kartais atrodo, kad aš ne liūdna.

Aš tiesiog… išjungta.

Ir baisiausia tai, kad iš išorės gali atrodyti, jog viskas gerai.

Bet viduje — tyla, kuri lėtai viską užgesina.